Kūrėjos žodis

„Tai Dievas kuria muziką. Aš tik užrašau natas.“ - J. S. Bach

Neapsimesiu, kad šias kortas kūriau „ilgai ir kruopščiai apgalvodama kiekvieną detalę“. Viskas vyko spontaniškai, intuityviai, su tokiu neapsakomu įkvėpimu ir pakylėjančiu malonumu, kad net sunku nupasakoti.

Šios kortos kraute įkrautos džiaugsmo energija: esu tikra, kad pajusi tai nuo pat pirmojo prisilietimo prie kaladės.

Kaip tai įvyko?

Paryčiais mane pažadino gerai pažįstamas kūrybinio srauto jausmas. Tai, ką anksčiau laikiau tai aukštu kortizolio lygiu, kartais neleidžiančiu man miegoti naktimis, iš tiesų yra manojo kūrybinio įkvėpimo pojūtis. Esu tai patyrusi ne vieną kartą. Visi geriausi mano kūriniai gimė būtent iš šio srauto. Žinau, skamba kaip lengva šizofrenija, bet aš šį jausmą gerai pažįstu ir stengiuosi jo neignoruoti, nes iš patirties jau žinau: „portalas“ užsiveria labai greitai. Modelis „pailsėsiu, atsikelsiu ir tada padarysiu“ čia neveikia. Arba keliesi tada, kai „srautas“ žadina, arba praleidi šį šansą.

Pažiūrėjau į telefoną. 3:50 val. Nusijuokiau, nes tai mano įprastinė kūrybos „vilko valanda“. Folklorinėse ir mistinėse interpretacijose taip vadinamas metas prieš aušrą, kai, tikima, riba tarp nakties ir dienos, sąmonės ir pasąmonės tampa ploniausia. Mano pajautimu, būtent šioje "derlingoje tuštumoje" gimsta geriausia ir gražiausia žmogaus kūryba. Bandžiau sumerkti akis dar vienam negiliam paryčių sapnui, bet po užmerktais vokais sukosi spiralės simboliai - tokie, kokius visur paišalioju nuo vaikystės, o į galvą lindo pavienės frazės, kurios prašyte prašėsi būti užrašomos.

Neliko nieko kito kaip tik atsikelt, pasidaryt matchos ir įžeminti tai, ką diktuoja srautas. 4:05 jau pyliau į kompiuterio užrašinę viską, kas ėjo iš jo. Po pustrečios valandos turėjau pirminius naujojo kūrinio apmatus. Skaičiau, ką parašiau, ir atrodė, kad tai ne aš padariau, o kažkaip pasidarė per mane.

36 mintys. 18 klausimų ir 18 teiginių. Absoliutus susilygiavimas. Nėra net ką pridurti.

„Va čia tai gyvenimo magija!“ – galvojau kitos dienos vakarą, vartydama rankose bandomąją kortų spaudą. Viskas dėliojosi tokiu greičiu, kad man beliko tik netrukdyti tam, kas vyko. Padariusi kelis minimalius pakeitimus, palaiminau projektą masinei gamybai, įsijungiau muziką ir ėmiau šokti, nes džiaugsmo energija tiesiog netilpo kūne.

O tada prasidėjo dar įdomesni dalykai.

Užbaigusi kūrybinį procesą norėjau su kažkuo pasidalinti savo džiaugsmu. Su kažkuo, kas tikrai suprastų, apie ką tas „kūrybinis srautas“ ir kas per magija čia vyksta. Turiu tokia tetulę, savo a.a. močiutės seserį. Ji daugiau nei dvigubai už mane vyresnė, bet jaučiu su ja stiprų ryšį. Toji moteris ne visai iš šio pasaulio, jei jau kalbėti visiškai atvirai. Nusiunčiau jai kortų spaudos projektą, papasakojau kas čia ir apie ką. O ji man atrašo:

"Nu jo, žinojau, kad taip bus! Kažkas turėjo tęsti tai, ko nepadariau kažkada. Čia mano 40 - ties metų senumo potyriai. Laiminu".

Skaičiau Janinos žinutę vėl ir vėl, negalėdama patikėti tuo, ką ji parašė.

Nuo pat pradžių jaučiau, kad šis kūrinys nėra vien tik mano. Dirbant prie jo man rodėsi, kad pati Visata šnabžda į ausį, ką daryti, ką rašyti, kaip apipavidalinti.

Frazė „DABAR TU ČIA.“, kurią per vieną pokalbį kažkada pavasarį pasakė mano psichoterapeutas Kęstutis Stanislovaitis, iš pradžių buvo tik įsižeminti padedantis priminimas mano telefono ekrane, vėliau persikėlė į šį kūrinį, o po pokalbio su tetule Janina man įgavo dar kitą prasmę.

Vis pagalvoju apie tai, kiek mūsų giminėse buvo kūrybingų, talentingų, veiklių žmonių, kurie gyveno visai kitokiame pasaulyje. Kiek jie turėjo svajonių, kurioms taip ir neatėjo laikas? Kiek idėjų liko neužrašytų, kiek kūrinių – nesukurtų, kiek talentų – neatskleistų?

Ir štai dabar esame mes. Gyvename laikais, kai galimybių kurti, veikti ir parodyti pasauliui tai, ką turime savyje, yra daugiau nei bet kada anksčiau.

Kažkada ČIA buvo JIE. Dabar ČIA esu AŠ. Esu čia po JŲ ir dėka JŲ. Ir šiandien būdama ČIA aš galiu tai, ko jie galbūt negalėjo.

Dabar gyvenimo scena priklauso man, tad, atrodo, būtų tiesiog nuodėmė nepasinaudoti šia galimybe ir nepadovanoti pasauliui to, kas prašosi per mane ateiti tiesiai iš kūrybinio srauto, kuris priklauso mums visiems.

Ypač kai jaučiu, kad šią kūrybą laimina tie, kurie buvo prieš mane.

Pabaigai galiu pasakyti tik tiek: VA ČIA TAI GYVENIMO MAGIJA, širdys! Ar gi ne taip?!

- Giedre, dabar Tu čia, - pasakė mano sielos draugas, psichoterapeutas Kęstutis Stanislovaitis, per vieną iš mūsų "kosminių pokalbių". Nepamenu konteksto, tik žinau, kad net šiurpas per kūną perėjo nuo tos frazės.

- Palauk, turiu užsirašyti tai telefone, - sustabdžiau pašnekovą. - Žinau, kad iš to kažkas kažkada gims, - nusijuokiau.

Ir tikrai gimė. Iš pradžių - mano telefono ekrano užsklanda, kuri vis pargrąžindavo mane į magiškąjį čia ir dabar. Iš ateities scenarijų, kuriuos taip mėgsta kurti protas ir iš praeities istorijų, kurios kartais vis dar bando kažką nuspręsti už mane, dargi iš svetimų lūkesčių, baimių ir nesibaigiančių „o kas, jeigu“. Ta frazė kasdien sugrąžindavo mane į save: į vienintelę vietą, kurioje iš tiesų galiu jausti, rinktis ir kurti savo autentišką gyvenimą.

Ilgainiui supratau, kad „DABAR TU ČIA.“ nėra tik priminimas sustoti. Tai kvietimas vėl ir vėl iš naujo pajusti laisvę rinktis, kur noriu eiti toliau, ką noriu pasiimti su savimi, o ką pagaliau palikti praeityje. Tai laisvė leisti sau persigalvoti, pakeisti kryptį, nebenorėti to, ko kažkada taip stipriai troškau, neprivalėti likti ištikimai senai savo versijai vien todėl, kad kažkada ja buvau.

„Taip, dabar aš čia“, – pagalvodavau kaskart pažvelgusi į telefono ekraną. Ir vis dažniau pastebėdavau, kad kartu su šiais žodžiais sugrįžta ne tik ramybė, bet ir atsakomybė už savo gyvenimą. Kad ir kokie sprendimai mane atvedė iki šios akimirkos, būtent dabar galiu pasirinkti, ką darysiu toliau. Praeities pakeisti galios neturiu, ateities nuspėti negaliu, bet iš šios akimirkos perspektyvos tikrai galiu nuspręsti, koks bus sekantis mano žingsnis.

SPIRALĖ

Nuo pat vaikystės visur piešiu spirales. Piešiu jas susimąsčiusi, susikaupusi, išsiblaškiusi, ko nors klausydamasi, kurdama ar tiesiog leisdama mintims laisvai tekėti. Kartais net nepastebiu, kaip ranka vėl ima sukti tą patį pažįstamą vingį. Visi mano mokykliniai sąsiuviniai, darbiniai užrašai, pirkinių sąrašai ir net rimčiausių susirinkimų protokolai pripaišyti spiralių. Šis simbolis visada buvo su manimi, o aš niekada specialiai nesistengiau suteikti tam ypatingos prasmės.

Kurdama šias kortas supratau, kad tai spiralei atėjo laikas. Ant kiekvienos šio rinkinio kortos nugarėlės rasi mano pačios ranka pieštą spiralę. Paprašiau dizainerės Kristinos, kad suskaitmenintų mano piešinį, išsaugodama kiekvieną jo vingį ir netobulumą. Tai tarsi mano energetinis parašas, kuriuo norėjau įkrauti šią kaladę. Manoji spiralė nėra matematiškai taisyklinga, bet ji gyva ir tikra - kaip pats gyvenimas.

Kuo daugiau galvoju apie šį simbolį, tuo daugiau prasmės ir grožio jame atrandu. Spiralė nėra uždaras ratas. Ji gali suktis į vidų arba plėstis į išorę, gali grįžti prie pažįstamo vingio, bet gali ir tęstis ten, kur dar niekada nebuvo. Kaip ir mes turime galią uždaryti savo gyvenimo spiralę ir suktis tame pačiame užburtame rate, kartojant tas pačias istorijas ir patirtis, nors ten jau seniai nebėra gyvybės ir malonumo arba galime pasirinkti išskristi iš šios orbitos į begalinę Visatą. Išeiti iš įprastų rėmų ir pažvelgti į pažįstamą situaciją iš naujos perspektyvos. Atpažinti tai, ko anksčiau nepastebėjome. Pasirinkti kitaip. Išmokti pamokas ir įgyti patirtis, kurių reikia mūsų sielai.

Kiekvienas spiralės vingis gali tapti nauju sąmoningumo lygmeniu. Plėsdamiesi spirale mes vis geriau save pažįstame, vis mažiau gyvename iš baimės ir vis daugiau iš savo vidinės tiesos. Kartu su spirale gali plėstis mūsų suvokimas, galimybės, vidinė talpa ir gebėjimas priimti gyvenimą tokį, koks jis yra ar atsirasti drąsa kurti gyvenimą tokį, kokio jo iš tiesų trokštame.

Galime nugyventi gyvenimą kaip mus supančios realybės vartotojai arba tapti savo gyvenimo architektais. Gyvenimo spiralę piešiame kasdien, kiekviename žingsnyje: kiekvienu savo „taip“, kiekvienu „ne“, kiekvienu sprendimu pasilikti, išeiti, paleisti, pabandyti, priimti ar tiesiog leisti sau nežinoti.

SPIRALINIAI LAIPTAI

Seni spiraliniai laiptai, kurių nuotrauka puošia šių kortų dėžutę - tai Prahos Alchemikų muziejaus laiptai, vedantys į bokštelį, kuris anksčiau buvo naudojamas astronominiams stebėjimams, o dabar iš jo tiesiog matosi miestas. Tuos laiptus nufotkinau, kaip Dievą myliu, visiškai atsitiktinai, nei žinodama, nei galvodama, kam man to reikia. 2026 spalį lankiausi šiame muziejuje, lipau šiais laiptais ir kažkodėl atsisukus atgal spragtelėjau telefono kamera, net tinkamai jos nenutaikius, kad nuotrauka atrodytų kažkaip gražiau. Tada dar nežinojau, kad už dviejų savaičių kursiu kortas, kurių pakuotė bus iliustruota vienais seniausių Prahos laiptų, kurie pasak gido gali skaičiuoti 430 - 470 metų.

Šie laiptai turi graži istoriją ir dar gražesnę simboliką: miestelėnai juo vadinai "gyvenimo spirale". Jie tokie siauri ir sukti, kad kylant jais matai geriausiu atveju 2 ar 3 artimiausias pakopas. Kylant, rodos, vėl ir vėl atsirandi tame pačiame taške, tik vis aukščiau, kol galų gale išeini į bokštelį, iš kurio matosi visas miestas ir dar daugiau: neaprėpiamas dangus.

Apžavėta tų laiptų pagalvojau sau: ar gi ne tokia gyvenimo prasmė ir ne toks gyvenimo tikslas? Išbūti nepatogias, vis pasikartojančias situacijas, kažko iš jų išmokti ir kilti dar viena pakopa aukščiau, iki tol, kol pakilsime virš kasdienybės, į begalinį, neaprėpiamą dangų?.. Tie laiptai man pasirodė kaip pats gyvenimas. Ar pastebėjai, kad gyvenimo eigoj daug kas kartojasi, tarsi sukasi ratu? Aplinkybės, vietos, veidai keičiasi, bet gyvenimas nuolat atveda mus prie panašių situacijų, žmonių, jausmų ar klausimų. Tikriausiai tam, kad turėtume galimybę parodyti ką išmokome iš savo ankstesnių patirčių, arba... grįžtume kartoti kurso. Kopiant "gyvenimo spirale" visada galime rinktis: dar sykį elgtis taip, kaip mums įprasta ir sugrįžti į tą patį, jau pažįstamą gyvenimo žaidimo lygį arba, kažkurį kartą pasielgti kitaip: nulaužti kodą ir pereiti viena pakopa aukščiau, į sekantį skyrių.

Dabar berašant šį tekstą man atrodo nepaprastai simboliška, kad tuos laiptus atradau būtent alchemikų muziejuje. Alchemija – tai virsmo menas. Šimtmečius žmoniją viliojęs siekis atrasti filosofinį akmenį, galintį paprastus metalus paversti auksu, ir gyvybės eliksyrą, žadantį nemirtingumą. Vis galvoju, kad mūsų gyvenimas irgi yra alchemija. Tik ji ne apie metalus ir auksą, o apie mūsų gebėjimą išgyventi tai, kas atrodė nepakeliama, ir vieną dieną netgi atrasti tame prasmę. Gyvenimo alchemija yra apie skausmą, kuris virsta atjauta, apie baimę, kuri išmoko drąsos ir apie patirtis, kurių niekada nebūtume sąmoningai pasirinkę, bet kurios vis tiek tapo mūsų vidinės išminties dalimi.

Man rodos, kad mūsų gyvenimo auksas yra ne tai, ką bėgant laikui įgijome, o tai, kuo sugebėjome paversti visa tai, ką patyrėme.

Kiekvienas iš mūsų esame savo gyvenimo alchemikas. Ir kiekvieną dieną, dažniausiai to nė nepastebėdami, kažką savyje vis transformuojame. Tam, kad gautume leidimą kilti spiraliniais laiptais aukštyn.

INTUICIJOS KORTOS

Intuicijos kortos nėra instrukcijos, kaip gyventi, ar orakulas, numatantis, kas Tavęs laukia ateityje. Tai ne Taro ir ne būrimo kortos. Jos tikrai nežino, kuris kelias Tau teisingas. Tai žino tik Tavo vidus. Kortos tėra impulsas, įrankis, kviečiantis pažvelgti į savo gyvenimą iš kitos perspektyvos, išgirsti tai, ką galbūt jau seniai jauti, bet vis dar nedrįsti sau pripažinti.

Niekas kitas negali žinoti, ką reiškia būti Tavimi. Niekas kitas nenuėjo Tavo kelio, nemato ir nejaučia pasaulio taip, kaip tai darai Tu.

Šių kortų tikslas nėra išmokyti Tave klausytis „Visatos ženklų“. Jų tikslas – padėti Tau dar geriau išgirsti save.

Tai instrumentas, kuris neskamba pats. Tik padeda išgirsti, kaip skambi Tu.

AROMATERAPINIS PIEŠTUKAS

Tai Tavo stebuklingo intuicijos ritualo dalis. Prieš traukiant intuicijos kortas rutuliniu aplikatoriumi gali piešti spirales ant riešų, smilkinių, kaklo, krūtinės ar kur tik pajusi, kad nori. Kvapai turi ypatingą savybę susieti prisiminimus, emocijas ir kūno pojūčius, todėl kaskart naudodama tą patį aromatą gali pamažu sukurti savotišką kvapų inkarą, kuris primins Tavo susitikimus su intuicija.

Pulso vietų pieštuką gali naudoti ir kaip asmeninius intencinius kvepalus. Kai jautiesi išsibarsčiusi, paskendusi mintyse ar atitolusi nuo savęs, patepk juo riešus, įkvėpk pažįstamo aromato ir leisk sau sugrįžti į kūną, į šią akimirką ir į pačią save. Ilgainiui gali pakakti vos vieno šio aromato įkvėpimo, kad prisimintum: DABAR TU ČIA.

Pulso vietų pieštukas kvepia šilta, subtilia egzotiškojo Ho medžio mediena. Šį aromatą Giedrė pasirinko neatsitiktinai: jis jai jausmiškai suderėjo su kortų esme. filosofija ir netgi dizainu. Aromaterapijoje Ho medis yra siejamas su ramybe, emocine pusiausvyra, harmonija ir vidine atrama: tuo stabilumo ir pasitikėjimo savimi jausmu, kuris aplanko, kai nebereikia niekur skubėti, nieko įrodinėti ar ieškoti atsakymų išorėje, nes viską jauti širdimi.

Giedrė rašo: "Kai žiūriu į šimtamečius spiralinius laiptus, kurie puošia šių kortų dėžutę, man pakvimpa mediena, tvirtybe ir... istorija. Tiksliau šimtais, netgi tūkstančiais skirtingų istorijų! Tik pagalvok: koks kiekis žmonių per šimtmečius mynė šių laiptų pakopas. Visi tie žmonės ėjo gyvenimo spirale ieškodami savųjų atsakymų, o šios pakopos tapo atrama jų istorijoms, pasirinkimams ir žingsniams. Ir mes, kad ir kokiais gyvenimo spiralės vingiais bekeliautume, visada turime rasti į ką atsiremti ir nuo ko atsispirti. Lai būna šis kvapas to priminimas".