Sveiki!  

Smagu, kad užsukote į skiltį „Apie mus“. Vadinasi, norite susipažinti artimiau ir suprasti, kas, kaip, kur ir kodėl kuria ir gamina aromáma produktus, tiesa?

Prieš pradedant, perspėju, kad šis tekstas nebus standartinis misijos, vizijos ir vertybių aprašymas, bet, skaitydami mūsų verslo istoriją, tikrai suprasite, kas ir kodėl mums svarbu. 

Už šių spalvingų ir kvepiančių produktų stovi Veličkų šeima: rūpestinga mama Giedrė, kuri nuo paauglystės domisi aromaterapija ir kuria natūralią kosmetiką, atsakingas tėtis Remigijus, kuriam patinka kokybiški video kūrybiškas įvairiausių problemų sprendimas, sportininkas paauglys Arvydas, nuo kurio gimimo 2011 metais prasidėjo aromáma, ir išdykėlis Tautvydas, kuris nuo 2017 metų yra ryškiausia aromáma žvaigždė. Sudominau? Kviečiu paskaityti platesnę aromáma istoriją! 

Pirmoji pažintis su aromaterapija

Kaip gi turi nutikti, kad keturiolikmetė susidomėtų aromaterapija? Ir ne šiaip sau susidomėti estetine aromaterapijos puse, kuri tiesiog moko eteriniais aliejais kvėpinti kūną, patalpas ir kosmetiką, bet susidomėti ta tikrąja, terapine (t.y. sveikatinančia) aromaterapija, kuri daugeliu atvejų gali pakeisti cheminius vaistus. Atsitiktinumų nebūna. Tad tikrai neatsitiktinai paauglystėje Giedrei pradėjo skaudėti nugarą, ir tėvai nusiuntė ją pas masažistę Janiną. Ši buvo ne šiaip sau masažistė, ji buvo tikra holistinio sveikatinimo ekspertė! Manualinė terapija, taškinis masažas, žolelės, arbatėlės, antpilai ir, žinoma, aromaterapija bei eteriniai aliejai. Būtent jų buteliukų pripildytą medinę dėžutę Janina parodė Giedrei per patį pirmą jų susitikimą. 

„Apelsinas – gerai nuotaikai, čia natūralus antidepresantas, mano mokytoja sako, kad čia suskystinta saulės šviesa buteliuke, levanda – aromaterapijos karalienė, padeda atsipalaiduoti, tinka visiems, tau irgi jos reikia, rozmarinas – oi, šitas labai stiprus, nemiegosi nuo jo naktį, tonizuoja kaip kava, pipirmėtė stipriai šaldo ir gerai kvėpavimo takams, bruknuolė – oi, šitą būtinai išsirink, tiks tavo uždegiminei nugarai, metilo salicilatas puikus analgetikas...“ – klodama ant masažo stalo švarią paklodę komentavo kiekvieną buteliuką Janina. 

„Ei, ar praradai kalbos dovaną, vaikeli?“ – mojuodama delnais Giedrei prieš veidą paklausė Janina. – „Ar girdėjai, ko klausiau? Kuriuos šešis eterinius aliejus norėtum, kad įlašinčiau į tau skirtą masažinį aliejų? Čia nereikia nieko galvoti, intuityviai išsirink, o aš jau suskaičiuosiu, kiek ko reikia įlašinti.“ 

Skardus Janinos balsas parskraidino Giedrę iš kvapų kosmoso, kuriame ji lankėsi, čiupinėdama ir uostydama buteliuką po buteliuko, kurių kiekviename, jos pajautimu, buvo atskiras pasaulis, atskira energija, atskira istorija. Kvapai buvo tokie skirtingi, kiekvienas su savo charakteriu ir energija. Kvėpdama į save aromatą po aromato, Giedrė galvojo tik vieną: „Čia yra mano. Visiškai mano. Čia labai apie mane. Galėčiau visą likusį gyvenimą praleisti apsistačius tokiais buteliukais ir nuo ryto iki vakaro uostyti jų turinį ir kažką iš to sumaišyti.“ 

„Aš irgi noriu sužinoti apie kiekvieno aliejuko poveikį ir išmokti suskaičiuoti, kiek ko ir kur reikia įlašinti, kad šie kvapai padėtų žmonėms sveikti“, – staiga atsisukusi į Janiną išbėrė Giedrė. – „Kur jūs mokėtės, Janina? Minėjot, kažkokią mokytoją, kuri uždarė saulės šviesą į apelsinų aliejaus buteliuką.“ 

„Ahhh, na taip, yra tokia Jūratė Kukenienė, pas ją mokiausi visų šių burtų. Jinai nelabai reklamuojasi, bet kam reikia, tas ją susiranda. Žinai, vaikeli, aromaterapija dar labai naujas dalykas Lietuvoje, bet tikiu, kad greitai išpopuliarės, nes tikrai labai padeda žmonėms. Tik aš nežinau, ar tave, tokią jaunutę, priims į tuos kursus, ten gi visokie medikai, sveikatinimo specialistai ateina mokytis pas ją. Ir ten ne tik apie suskystintą saulės šviesą buteliuke šneka, ten reikės ir apie tą metilo salicilatą, ir apie ketonus, ir apie aldehidus pasiskaityti, nes su tais aliejukais gali ne tik labai padėti žmonėms, bet ir labai pakenkti, jei neteisingai naudosi... Čia rimti dalykai, ne vaikų žaidimas... Ai, bet tu jau aštuntokė, kaip tik turėtų mokykloj chemija prasidėt, ane?“ 

Tas vakaras ir ši pažintis tapo esminiu Giedrės karjeros momentu. Po to vakaro ji tiesiog žinojo, ką veiks gyvenime. 

Užgimusi aistra

„Tėti, mama, man nereikia naujų rūbų, batų, papuošalų ir kvepalų, aš dabar visus kišenpinigius taupysiu ant kursų pas Jūratę Kukenienę. Noriu sužinoti viską, ką žino Janina apie tuos buteliukus“, – prie vakarienės stalo tą vakarą bėrė Giedrė tėvams. 

Ir taip prasidėjo Giedrės „kursavimas“. Tėvai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik tikėti naujai užgimusia paauglės dukros aistra, o mokytoja Jūratė patikėjo, kad ši smalsi keturiolikmetė yra pakankamai protinga, kad galėtų dalyvauti įvadiniuose aromaterapijos kursuose. Penkiolikmetė – kursuose pažengusiems. Po to sekė įvairios natūralios kosmetikos gamybos pamokos, masažų mokymai, Reiki energetinio gydymo iniciacija ir pan. Aštuoniolikmetė Giedrė holistinėje sveikatinimo srityje jau žinojo, panašiai tiek, kiek masažistė Janina. Maža to, ne tik žinojo teoriškai, bet ir taikė praktiškai: vos atšventusi 16 gimtadienį, lydima tėčio, Giedrė išsinuomojo kabinetą kirpykloje ir ėmė ten daryti aromaterapijos ir Reiki seansus, masažus, o po jų klientams dar pasiūlydavo natūralių veido ir kūno kremų, kuriuos pagal individualius užsakymus ji gamino naktimis. 

Pirmasis stebuklas

Aštuoniolikmetė Giedrė jau turėjo dvejų metų darbinę patirtį ir, čia geriausia dalis paauglystėje – savo pinigų. Tad per žiemos atostogas ji nusprendė viena nuskristi į Egiptą pailsėti prie jūros. Taip, perskaitėte teisingai. Viena. Kadangi jau žinome, kad atsitiktinumų nebūna, tai Egipte įvyko dar vienas „neatsitiktinumas“. Egipte Giedrė susipažino su Remigijumi ir jie kartu išskrido į meilės kosmosą. Žinau, kad jums labai įdomios šios istorijos detalės, bet primenu, jog čia kosmetikos gamybos įmonės tinklalapio skiltis „Apie mus“. 

Tad peršokime laiku į 2010 metus, kai prieš pat savo dvidešimtą gimtadienį Giedrė ištekėjo už savo gyvenimo meilės Remigijaus. Pasirinkę stebuklingą, veidrodinę datą 10 01, jie nusprendė visą likusį gyvenimą kartu kurti stebuklus. 

Pirmasis stebuklas įvyko labai greitai. Jis žvelgė į pasaulį skaisčiai mėlynomis akimis, kvepėjo pienu, o labai greitai ir levandomis, nes naktimis neleisdavo Giedrei ir Remigijui miegoti. Jo vardas Arvydas. Ir jo gimimas tapo dar vienu kertiniu šios istorijos momentu. Būdama dvidešimties ir jau mama, o dar pasirodo ir perfekcionistė, Giedrė kūdikėliui norėjo viso, kas geriausia. Ir nors niekas iš pašalės net neabejojo, kad motinystė jai seksis puikiai, nes suaugusio žmogaus gyvenimą ji buvo pradėjusi gyventi gerokai anksčiau ir atsakomybės jai netrūko, tačiau Giedrei norėjosi įrodyti sau ir aplinkiniam pasauliui, kad galima vaikus auginti kitaip. Ką tai reiškė Giedrės supratimu? Ji labai greitai išmokė savo pirmagimį miegoti pagal dienotvarkę (nes norėjo turėti laiko masažams ir kremų gamybai), augino jį be sauskelnių (tai vadinama natūraliąja higiena), kasdien masažavo ir mankštino, kasdien, absoliučiai kasdien vesdavo į lauką, na, nebent Arvydas susirgdavo. O jei susirgdavo – beveik niekada neduodavo jam vaistų. Gydė savo aliejukais, purškaliukais, tepaliukais ir arbatėlėm. Taip, taip, mąstote teisingai: būtent Arvydui Giedrė sukūrė aromáma bestselerį „Baubukas“ (kai nutiko pirmoji sloga), ir „Dantukų fėją“ (kai dygo pirmieji dantys), ir purškalą „nuo bacilų“, kuris kadaise vadinosi „Šalin, ligos!“. 

Mamų susitikimai

Gyvenimui nusistovėjus, atsiradus aiškiam dienos ritmui ir pripratus prie mamos pareigų, Giedrė nebetilpo namuose. Paskatinta kūdikių ir mamų jogos instruktorės, pas kurią kartu su Arvydu lankė užsiėmimus, ji pradėjo organizuoti mamų susitikimus ir juose dalintis savo idėjomis apie vaikų sveikatinimą, grūdinimą, natūraliąją higieną, masažus ir aromaterapiją. Laikui bėgant klausytojų ratas plėtėsi ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Kūrėsi bendruomenė „Sąmoningos mamos“. Kartą ta pati jogos instruktorė, kurios patalpose Giedrė vesdavo savo seminarus, paklausė Giedrės, ar ši nenorinti atnešti savo pagamintų aliejukų, tepaliukų ir „Baubukų“ ir po seminaro parduoti dalyvėms, nes esą šios pastoviai „burbuliuoja“, kad Giedrė vis dalijasi aromaterapijos receptais, bet jos neturi nei laiko, nei noro, nei ingredientų, nei taros kažką pačios „makaluoti“. 

„Palengvink tu gyvenimą toms moterims, atnešk jau sumaišytų dalykų. Patikėk, jos ir taip turi ką veikti. Čia tau patinka skaičiuoti tuos lašiukus, o jos nori tiesiog patepti sloguojančiam vaikui nosį ar dieglių kamuojamam vaikui pilvą ir turėti sau ramią galvą pagarinę levandų prieš miegą“, – mokė ją daugiau gyvenimiškos patirties turinti moteris ir mama, kuri, kaip jau supratote, tapo dar vienu kertiniu žmogumi šioje istorijoje. 

Sekančiam mamų susitikimui Giedrė pagamino pirmąją partiją „Baubukų“, „Dantukų fėjų“ ir aromaterapinių purškiklių, skirtų gryninti ir valyti orą (tada buvo „Šalin, ligos!“, dabar žr. produktą „Gera atmosfera“). 

„O ką aš tau sakiau?“ – po paskaitos bevyniodama jogos kilimėlius, ant kurių sėdėjo klausytojos, tarė instruktorė Giedrei, kai ši apstulbusi žiūrėjo į tuščią lentyną, kur ką tik buvo sudėti jos gaminiai. „Iššlavė kaip karštas bandeles!“ 

Na, o tada, viskas pradėjo daugintis geometrine progresija. Žinia apie „Baubukus“ ir „Dantukų fėjas“ tarp mamų sklido garso greičiu, iš lūpų į lūpas. Kaune, Panemunėje, ant žalio virtuvės stalo (taip, žalio, nes Veličkai sugalvojo patys jį pasigaminti ir jiems pasirodė, kad žalias stalviršis yra labai gražu) kasdien nuo 4 valandos ryto buvo gaminami „Baubukai“ ir „Dantukų fėjos“, kad vėliau galėtų būti išvežti į Giedrės paskaitas visoje Lietuvoje ir parduoti mamoms, kurios stovėdamos prie menamo prekystalio (Giedrė prekiavo tiesiai iš lagamino) lenkdamos rankų pirštus garsiai skaičiuodavo: „Sau, sesei, kaimynei, draugei, pala ir dar draugės sesei, jos vaikas pastoviai su snargliu panosėj vaikšto... Man tuomet prašau 5 „Baubukus“, ai ir dar tą purškiklį nuo bacilų“. 

Žinau, žinau, visus trigerina mintis apie darbą nuo 4 val. ryto. Pamiršau paminėti, kad tuo metu, kai prasidėjo „Baubukų“ vajus, o mamų susitikimai visoje Lietuvoje jau buvo gerokai įsivažiavę, Giedrė mokėsi Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Dieniniame skyriuje. Jei jau buvote susiromantizavę, kad Giedrė it nušvitusi jogė kėlėsi su saule, kad įkrautų „Baubukus“ bundančios dienos energija, tai patikslinu, kad priežastis, kodėl ji dirbo 4 val. ryto, yra labai pragmatiška: paroje tiesiog trūko valandų. Mažas vaikas, mokslai universitete, gaminiai, kurių visiems reikia, gyvi mamų susitikimai visoje Lietuvoje (12 per mėnesį!)... Skamba utopiškai. Bet jūs kiekvienas buvote „dvidešimt kelių“ ir tikrai atsimenate, kiek energijos tada turėjote, tiesa? 

„Užsikūrė“ verslas

Dar vienas kertinis šios istorijos momentas buvo tada, kai Giedrė, jau beveik baigusi universiteto slaugos mokslus, sumanė pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi socialiniuose tinkluose ir parašė į FB savo kultinį straipsnį „Kaip teisingai gydyti slogą, kad ši pasibaigtų vos prasidėjusi?“, kuris tapo, kaip dabar madinga sakyti, „viral“. Tame straipsnyje ji išdėliojo į šuns dienas dažną nosies plovimą jūros vandeniu, liepė drėkinti patalpų orą, garinti namuose arbatmedžio, eukaliptų, pušų, rozalinų eterinius aliejus ir tepti nosį silpnos koncentracijos migdolų aliejaus ir arbatmedžio eterinio mišiniu, kurio receptas taip pat buvo pateiktas auditorijai. 

„Pasigaminkite patys arba galiu Jums pagaminti. Susisiekite telefonu 8670.......“, – rašė Giedrė. Tūkstančiai patiktukų, komentarų ir pasidalinimų socialiniuose tinkluose. Tai buvo visiška „Baubuko“ šlovės valanda. Ir ilgiausios 15 valandų Giedrės gyvenime, kai telefonas skambėjo be perstojo, nes žmonės norėjo „Baubuko“ čia ir dabar. Ji vos spėjo užsirašinėti užsakymus, pateiktus telefonu, o ką jau kalbėti apie šimtus klientų žinučių, parašytų į socialinius tinklus. 

„Atrašysiu kitą dieną, kai nurims skambučių srautas“, – galvojo Giedrė, migdydama Arvydą nakčiai. Kai telefonas suskambo 23:30 val., o kitame „laido gale“ pavargusi mama desperatiškai pasakojo, kad jos kūdikis per nelemtą slogą negali žįsti, tad jai reikia „Baubuko“ čia ir dabar, Giedrė ją ramiai pakonsultavo ir pažadėjo išsiųsti pirmenybinę siuntą rytoj iš pat ryto. Taip pat nusprendė, kad telefono numerį iš to posto FB visgi reikia išimti, nes skambučiai tikriausiai būtų nesiliovę visą naktį. Išėmė, bet skambučiai nesiliovė nei šią, nei kitą savaitę, nei po mėnesio. Gerai, kad Giedrė greit suprato, jog viena tokio krūvio ilgai nepaveš. Į pagalbą pakuoti siuntų atskubėjo jaunesnio brolio klasiokė, o žinutes ir skambučius atsakinėti bei užsakymus administruoti padėjo klientė iš Šiaulių, kuri prieš kelias dienas taip pat paskambino dėl „Baubuko“ ir Giedrė jai spėjo „pasibėdavoti“, kad nieko nespėja. 

Taip užsikūrė verslas ir pradėjo formuotis komanda. Tik prie produktų gamybos Giedrė nieko neprileido. Ir toliau kantriai nuo 4 ryto skaičiuodavo kvepiančius lašiukus. 

„Jums sunku pradėti dieną 4 ryto? 4 ryto aš jau valgau pietus“, – tuo metu juokaudavo 25-erių Giedrė. 

Remigijus, Giedrės vyras, kuris tuomet dirbo (tiksliau reikėtų sakyti – gyveno) televizijoje, stebėdamas visą šį fenomeną, klausdavo žmonos: „Kuo galiu tau padėti?“ 

„Tu turi savo darbus ir reikalus, nenoriu tavęs apkrauti, aš čia kažkaip susitvarkysiu, tu tik parvežk man buteliukų iš Vilniaus, kai važiuosi į filmavimą“, – sakydavo Giedrė. 

Po to sekė: „Manau, kad mums reikėtų iškraustyti buteliukus, žaliavas ir siuntų pakavimą kažkur iš namų.“ 

„Gerai, surasiu tinkamas patalpas“, – atliepė Remigijus. 

Po to: „Žmonės Kaune nori ateiti nusipirkti mano aliejukų gyvai. Manau, mums reikia parduotuvės.“ 

„Gerai, šalia mūsų dabartinių patalpų yra didesnės, ten tilps ir parduotuvės zona, ne tik sandėlis ir siuntų pakavimo stalas“, – greit reagavo Remigijus. 

Dar vėliau: „Meile, aš nebespėju gaminti, paklausa tokia didelė, kad jau nei saugu, nei profesionalu gaminti namie, klijuoti ranka rašytas etiketes. Reikia, kad kažkas gamintų už mane, bent jau kol baigsiu mokslus, nes dar bakalaurą turiu parašyt.“ 

„Gerai, surasiu, nepergyvenk ir nestabdyk, viskas bus gerai.“ 

Dar po to: „Eidama į univerą pas bakalaurinio vadovę užsukau į LSMU vaistinę, paklausti, gal jie galėtų užsiimti serijine „Baubuko“ gamyba.“ 

„Gera idėja! Ką jie sakė?“ 

„Jie sakė, kad mažmožiais neužsiima ir jaunosios „verslininkės“ su savo startuoliais jų nedomina, bet kai pasakiau, kad per 9 mėnesius rankomis pagaminau ir pardaviau 8000 „Baubukų“, dainelė pasikeitė ir jie sutiko!!!“ 

Dar po 9 mėnesių buvo taip: „Gerbiama Giedrė, kad ir kaip mums patinka su Jumis bendradarbiauti ir gaminti jūsų produkciją, tačiau paskutiniu metu matome, kad nespėjame gaminti savo gaminių, keturias dienas per savaitę vaistinė dirba tik jūsų reikmėms, tą penktą dieną norėtume pasilikti savo reikalams. Tad arba mažinkite užsakymus, arba darykitės savo gamybą.“ 

„Mažinti savo gamybą – na jau tikrai ne!“ – prie vakarienės stalo ramiai dėstė Remigijus. 

„Aš dabar kurį laiką neimsiu tiek daug filmavimų, pasidomėsiu, kaip ten su tomis kosmetikos gamybos laboratorijomis būna, kokie reikalavimai, kokios investicijos ir mes padarysim, pamatysi.“ 

Žinoma, kuriam laikui primažinti gamybą reikėjo. Reikėjo ir nustoti reklamuoti gaminius, nes organiškai, t.y. iš lūpų į lūpas plintančioms rekomendacijoms ir per tai ateinantiems užsakymams vos pakakdavo laiko paroje. Reikėjo nustoti reklamuotis dar ir todėl, kad Giedrė ir visi jos „Baubukai“ pradėjo labai nepatikti farmacijos verslui. „Konkurentų“ skundai, raštai iš valstybinių institucijų, prašymas apsiraminti su tais savo „natūralizmais“, nes čia juk „šarlatanizmas“ ir „išvis tu per jauna kažkam kažką pasakoti apie sveikatą“ tapo kasdienybe. Giedrei tai buvo didžiulis stresas. Didžiulis stresas buvo ir tai, kad jau beveik metus Giedrė ir Remigijus bandė prisikviesti į savo šeimą antrą stebuklą ir jiems niekaip nepavyko. 

„Žemas progesteronas yra pervargusių, persidirbusių ir nuolat stresuojančių moterų problema. Kol varysi kaip arklys, tikrai nepastosi, nes organizmas neturi resurso išnešioti kūdikį, mieloji. Gamta labai protinga,“ – užversdamas Giedrės sveikatos bylą tarė gydytojas. 

„Vaikeli, ateik pas mus, pažiūrėk, aš tau masažo aliejuką su levandom ir ramunėlėm sukūriau. Supsiu tave kas vakarą ant minkšto „Sapnų debesėlio“. O kvepiančia „Dėdės miego“ dulksna papurkšiu virš lovelės, kad spalvoti sapnai aplankytų... Ateik, tau bus gera, šilta ir jauku mūsų šeimoje. Čia tavęs laukia ne tik mama ir tėtis, bet ir vyresnis brolis. Ateik, bus smagu jums dviese augti tarp visų mūsų kvapų ir spalvotų buteliukų“ – 4 ryto meditavo Giedrė, palinkusi prie darbo stalo, viena ranka lašindama kvepiančius lašelius į tuščią tarą, o kita rašydama naujų produktų receptūras ir skaičiuodama jų koncentracijas. 

Bet vaikelis neskubėjo, kad ir kiek kvepiančių pažadų Giedrė jam dedikavo. Ne tik „Sapnų debesėlis“ ir „Dėdė miegas“ buvo sukurti tame vilties laikotarpyje, bet ir „Ramus pilvelis“, „Dupcė Pupcė“ ir netgi Giedrės gyvenimo kūrinys (kaip ji pati vadina) – „Saldžių sapnų“ eterinių aliejų mišinys. 

„Visi šie kvepiantys stebuklai ir dabar yra perkami be didelės reklamos, nes klientai garantuotai jaučia visą tą meilę ir viltį, kuriuos tuomet sudėjau į šiuos produktus“ – po kelių metų pasakos Giedrė žurnalistei. 

Antrasis stebuklas

Kaip įprastai ir būna, kai pora nuleidžia rankas ir nustoja stengtis pastoti, vaikelis ima ir ateina. Snieguotą gruodžio dieną į pasaulį pasibeldė Tautvydukas: žydromis, kaip brolio akimis, juoda plaukų kupeta ant galvos, tobulai žindantis, tobulai miegantis ir nuolat besišypsantis berniukas. Nereikėjo jam nei „Ramaus pilvelio“, nei „Sapnų debesėlio“ – jis tiesiog buvo vienas iš tų „auksinių vaikų“, kaip žmonės sako. Bet Giedrės klientams labai reikėjo ir „pilvelio“, ir „debesėlio“. 

„Pirmasis vaikas mane daug ko išmokė ir daug kam įkvėpė. Dėka jo išmokau spręsti problemas. Antrasis vaikas – kaip apdovanojimas už tas išmoktas pamokas. Man rodos, jis gimė tam, kad pasimėgaučiau motinyste“ – per pirmąjį Tautvydo gimtadienį Giedrė pasakojo žurnalistei. 

Kai tam „auksiniam kūdikiui“ buvo du mėnesiai, visai šalia Veličkų namų (ir vėl neatsitiktinai) atsirado kosmetikos gamybos laboratorijai tobulai tinkančios patalpos. Remigijus dar susimažino savo filmavimų televizijoje ir po keturių mėnesių įteikė žmonai dokumentą, kuris bylojo, kad Kaune, Baršausko gatvėje yra Gerosios Gamybos praktikos standartą atitinkanti kosmetikos gamybos laboratorija, priklausanti Mažajai bendrijai „Filmai ir kvapai“ (tikriausiai nekyla klausimų, kodėl įmonę Veličkai pavadino būtent taip) ir veiklą ji gali pradėti vykdyti nors ir šiandien. 

Šalia laboratorijos buvo ir sandėlis, ir siuntų pakavimo patalpa, gražuolė, Provanso stiliaus parduotuvė, virš kurios durų kabantis varpelis per dieną pavargdavo skimbčioti dėl nesibaigiančio klientų srauto. Buvo ir direktorės kabinetas, tiesa, dažnai tuščias, nes direktorė nelabai norėjo direktoriauti: „ant papo“ vis dar kabojo mažasis direktoriukas. O ir šiaip, įkūrusi įmonę, Giedrė kuo toliau, tuo labiau suprato, kad visi administraciniai dalykai – ne jai. Ji jautė džiaugsmą kurdama produktus, bendraudama su klientais, rašydama edukacinius straipsnius į soc. tinklus ir mamų žurnalus. 

Sinergija tarp kvapų ir filmų

Kartą važiuojant į vaikiškų produktų parodą Latvijoje, Giedrė tarė vyrui: „Žinok, meile, aš taip nebegaliu. Nekenčiu visų tų sąskaitų, ataskaitų, popieriukų, bylučių, įdarbinimų, išdarbinimų, darbų saugos ir visų kitų nesąmonių. Kai užsiimu šitais dalykais, nukenčia tai, kas man išties svarbu. Arba ateik man padėti, arba aš užkalu parduotuvės duris ir baigiam šitą istoriją.“ 

„Ateinu tau padėti, žinoma, be abejonės“ – neįkainojamą dovaną įteikė Remigijus Giedrei. 

„Staiga nutrauki savo puikiai besiklostančią ir gerai apmokamą karjerą TV ir eini pas žmoną virti kremukų?!“ – sukiojo prie smilkinio pirštą TV kolegos. „Įdomus sprendimas, na bet sėkmės tau ten tarp tų kvapukų ir baubukų. Mums tavęs trūks.“ 

Ir tada įvyko sinergija. Cheminė reakcija. Kaip kadais įvyko tarp Giedrės ir masažistės Janinos buteliukų, kaip vėliau įvyko tarp Giedrės ir Remigijaus, dar vėliau tarp migdolų ir arbatmedžio aliejų, kuriant „Baubuką“, taip dabar įvyko sinergija tarp filmų ir kvapų. aromáma staiga tapo labai matoma ir labai žinoma. Klipai, istorijos, video, profesionalios nuotraukos, reportažai iš tiekėjų ūkių, tiesioginės transliacijos iš laboratorijos. Remigijus ne tik ėmėsi tvarkyti visus žemiškus įmonės procesus, bet ir įnešė labai naujų, labai nestandartiškų sprendimų į įmonės marketingą. 

„Parodos užsienyje?“ – varom!  

„Prekiauti „Baubuku“ kitose šalyse? – galim!  

„Reikia didesnio sandėlio!“ – tuoj surasiu!  

„Per maža laboratorija“ – statom fabriką! 

Jam viskas buvo įmanoma. Jų dviejų niekas negalėjo sustabdyti. Ji kūrė, skraidydama savo kvapų kosmose, o jis pasirūpindavo, kad viskas būtų įgyvendinta čia, planetoje Žemėje. 

aromáma pavasaris 

Kad nebūtų labai saldi šios istorijos pabaiga, turiu paminėti, kad per tą laiką būta visko. Pavyzdžiui, nuo didelio darbo krūvio ji buvo perdegus. Dvejus metus jis vienas rūpinosi kosmetikos gamybos įmone, kurioje dirbo 80 darbuotojų. Turėjo išmokti ir suprasti daugybę procesų, žinoti atsakymus į visus klausimus, nes jos tiesiog nebuvo. Ir ne viskas tada ėjosi kaip sviestmedžio sviestu patepta. Ilgamečiai aromáma klientai tai matė, jautė ir žinojo. Viskas turi savo kainą. O asmeninio prekės ženklo „kaina“ yra ta, kad jos sėkmė visiškai priklauso nuo kūrėjo savijautos, sveikatos ir bendros energetinės būklės. Kai kūrėjas išeikvoja savo energetinius resursus, to asmeninio prekės ženklo niekas „nebeužmaitina“, kad ir kaip stengtųsi. Pamažu atsėlina sąstingis, po to įšalas ir galiausiai mirtis. Gerai, kad aromámai ši „žiema“ neužsitęsė. Atėjo pavasaris ir vieną dieną Giedrė sugrįžo: pailsėjusi ir vėl kupina įkvėpimo. Per tą laiką atnaujinusi ir patobulinusi savo aromaterapijos žinias, ji ėmėsi atnaujinti visų produktų receptūras ir pakuočių dizainus. Dar labiau suprasdama, ko reikia aromáma klientams. Šis, 2024 metais vykęs rebranding'o etapas labai gražiai atspindėjo ir Giedrės vidinį virsmą. Produktai tapo dar efektyvesni ir solidesnės išvaizdos, galbūt tai reiškia, kad aromáma suaugo? Asortimente atsirado daugybė visai šeimai, ne tik mamoms ir vaikams skirtų produktų. Ir tai normalu, nes Giedrės ir Remigijaus vaikai per tą laiką ūgtelėjo, atsirado kitos temos, problemos ir klausimai. Atsirado daugiau laiko ir erdvės pasimėgauti maloniais ritualais, natūralia kosmetika ir pan. Visa tai atsispindi ir aromáma asortimente.

Didžiausia vertybė ir tikslas – efektyvūs produktai

„Tai, ką Jūs šiandien matote ir vadinate aromáma, yra reiškinys, sukurtas iš meilės, vilties ir noro savo žiniomis ir atradimais pasitarnauti kitiems. Šiandien mūsų tikslas yra tapti natūralia visos šeimos „vaistine“, nors tie mūsų „vaistai“ ir nelabai tradiciniai. Mūsų misija yra būti Jūsų pirmuoju pasirinkimu besirūpinant gera savijauta ir grožiu, taip pat sprendžiant kasdienes sveikatos problemas. aromáma produktai visų pirma skirti kasdienių problemų sprendimui. Be abejo, yra ir tokių produktų, kurie skirti malonumui, bet iš esmės, kuriant produktus, man visada rūpėjo atliepti pačias įvairiausias problemas, dėl kurių šimtai žmonių kasdien kreipiasi į aromáma laiškais, telefonu ar gyvai, parduotuvėse. 

Tai, ką patys naudojame savo kasdienybėje, tai, ką pirmiausiai išbandome sau ir savo berniukams, atsiranda ir aromáma parduotuvių lentynose. Mes esame aromaterapijos ekspertai, didžiąją dalį mūsų asortimento sudaro gryni eteriniai aliejai, hidrolatai ir aromaterapiniai gaminiai, sukurti tam tikroms problemoms spręsti. Tačiau bendradarbiaujame ir su kitais savo srities ekspertais, kad padėtų mums praplėsti aromáma asortimentą maisto papildais, žolelių arbatomis ir pan. 

Didžiausia mūsų vertybė ir tikslas – efektyvūs produktai. Skaičiuodami keturioliktus „Baubuko“ istorijos metus, mes puikiai žinome, kad būtent dėl kokybės ir produktų efektyvumo klientai myli ir renkasi mus. Jaučiame didžiulį įsipareigojimą nenuleisti kokybės kartelės prieš tuos, kurie grįžta pas mus metai iš metų. Betarpiškai bendraujame su savo žaliavų tiekėjais, tikriname savo produktus nepriklausomose laboratorijose, nuolat stipriname savo komandos kompetentingumą ir gaminame aromáma produktus bene naujausioje ir moderniausioje GGP standartą atitinkančioje kosmetikos laboratorijoje Lietuvoje. 

Ir toliau kuriame produktus su meile ir įkvėpimu. Jaučiame begalinę prasmę tame, ką darome, ypač tada, kai per šv. Kalėdas į mūsų parduotuves ateina augę su „Baubuku“ ir „Dantukų fėja“ vaikai (dabar jau paaugliai) ir perka kvepiančias aromáma dovanas savo tėvams. Tada mes iš tiesų suprantame, kad mūsų šūkis „aromáma – dalis kasdienio gyvenimo“ kuo puikiausiai atspindi realybę. Tiek mūsų, tiek Jūsų.“ 

Ačiū už pasitikėjimą mumis ir mūsų kuriamais produktais! 

Su meile, kvepiančiais ir įkvepiančiais linkėjimais, Giedrė, Remigijus, Arvydas ir Tautvydas