Mielieji, kūrinys visada atspindi kūrėją. Jei esate su mumis ne vienerius metus, tikriausiai pastebėjote, kad aromáma produktai – tarsi veidrodžiai, atspindintys ne mūsų šeimos savirūpos poreikius, bet ir mano vidinę būseną, emocijas, gyvenimo istorijas, spalvas ir patirtis. Šių metų ryškią ir nuotaikingą šventinę kolekciją nusprendžiau pristatyti būtent per savo gimtadienį, nes šie ryškūs ir sultingi „Laimės apelsinai“ prinoko kartu su manimi. Paskutinius trejus metus ėjau milžiniškas transformacijas, kaip žmogus, kaip moteris ir kaip kūrėja. Išgyvenau daugybę emocijų, vidinių virsmų, atradimų ir suvokimų, kurie šiemet pagaliau ėmė skleistis gražiausiais kūrybos žiedais.
Perdegimas – kelionės pradžia, o ne pabaiga
Kai 2022 metais patyriau perdegimą ir nusprendžiau metams pasitraukti iš verslo, nė neįsivaizdavau, kur mane, mūsų šeimą ir, žinoma, aromáma nuves šis sprendimas. Atrodė, kad mūsų stabilus, patikimas ir nuspėjamas pasaulis griūva. Aplink buvo tiek nežinomybės, neaiškumo ir neapibrėžtumo, kad jaučiausi lyg stovėdama ant bedugnės krašto, spręsdama šokti į ją ar ne. Toji tarpinė nežinomybės būsena tarp senojo gyvenimo, kurio byrėjimo jau nebegali sustabdyti ir naujosios realybės, kuri dar neužgimė, buvo tarsi tamsi beorė tyla tarp dviejų pasaulių. Jaučiausi tiek nusijautrinusi ir atbukusi nuo visko, kad nejaučiau nei savo kūno, nei savo intuicijos, nei poreikių, nei meilės tam, ką darau... Iš esmės nebejaučiau nieko. Dabar jau žinau, kad toks „nusijautrinimas“ yra ilgai ignoruoto pervargimo, nervinio išsekimo ir, galiausiai, perdegimo pasekmė: tai kūno ir sielos apsauginė reakcija į ilgalaikį stresą, kai organizmas, nebegalėdamas pakelti įtampos, tiesiog „išjungia garsą“ – emocinį, fizinį ir kūrybinį jautrumą.
Bedugnė, kuri turėjo dugną
Atsukus to meto filmą atgal suprantu, kad „nusijautrinimas“ gerokai palengvino šuolį į bedugnę: kadangi nieko nejauti, nėra taip jau ir baisu nukristi į ją. Taigi aš nušokau. Krentant į bedugnę nežinai, kada visu kūnu trenksis į dugną, taigi kažkuriuo laisvojo kryčio momentu net pradėjau galvoti: „Durne, gi bedugnė neturi dugno, niekur tu neatsitrenksi, taip ir krisi dabar žemyn visą likusį gyvenimą. Jau geriau reikėjo likti stovėti ant to skardžio“. Šiandien aš jau žinau, kad bedugnė yra tik metafora. Viskas turi dugną. Ir krentant iš didžiulio aukščio atsitrenkti į jį nėra malonu. Visgi atsitrenkusi į dugną aš likau gyva, o patirtas smūgis sugrąžino prarastą jautrumą ir leido man pamatyti dalykus kitoj šviesoj. Ilgainiui supratau, kad tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti. Toje tamsioje ir šaltoje skylėje buvau priversta pagaliau susitikti su savimi ir iki kaulelio išnarstyti viską, kas buvau, kas esu ir kas galėčiau būti. Viską, iki paskutinės ląstelės, iki smulkiausio atomo. Šiandien aš žinau: tada griuvo ne mano gyvenimas, o tiesiog senoji mano versija.
Sveikimas prasideda nuo drąsos pažvelgti vidun
Atgimimui prireikė laiko ir pastangų. Mėnesį pragulėjus lovoj, užsidengus galvą antklode supratau, kad taip nieko nebus: reikės keltis, pasiraitoti rankoves ir savo rankomis išmiežti visą tos senosios savo versijos „palikimą“. Čia kaip darant generalinę tvarką namuose, turi nuspręsti ką išmesti, ką pasilikti, ką grąžinti, ką padovanoti ir pan., taip ir sveikstant nuo perdegimo turi pirmiausia suvokti kokie įsitikinimai valdo tavo gyvenimą, kurie iš jų tau tarnauja, kurie trukdo, kurie tikslai, norai ir elgesio modeliai yra tavo paties, o kurie – primesti / priimti iš šalies. Reikėjo atlikti generalinį auditą ir iš esmės susipažinti su savimi iš naujo. O po to – susigrąžinti prarastą pasitikėjimą, užmegzti santykį ir užtikrinti saugumą vis save patikinant: „Daugiau niekada tavęs neišduosiu. Nuo šiol visada tave palaikysiu“.
Kelias į save – psichoterapija, praktikos ir kasdieniai patikrinimai
Kasdien sulaukiu klausimų iš per panašias patirtis keliaujančių moterų, kaip pavyko sugrįžti į gyvenimą po perdegimo. Man padėjo priemonių visuma ir suvokimas, kad savo vidinę būseną ir savijautą kasdien turiu kurti pati, savo rankomis. Turėjau daugybę valandų psichoterapijoje, kuri iš pradžių atrodė kaip košmaras, vėliau tapo laukiamiausiu savaitės įvykiu, o dabar – lygiai tokia pat norma, kaip kasmėnesinis vizitas kirpykloje ar pas manikiūristę. Psichoterapiją lydėjo daugybė kasdienių praktikų: gautas žinias ir suvokimus reikėjo integruoti į realų gyvenimą, taip perkuriant savo mąstymą ir elgseną, nes žinot, kaip sakoma: jei nori turėti, ko niekada neturėjai, teks daryti, ko niekada nedarei. Einant per šiuos procesus kasdien sulaukiu Visatos patikrinimų: situacijų, kurios išbando mane taip, kad galėčiau pamatyti išmokau pamoką ar dar ne. Jei ne – Visata siunčia kartoti kurso. Ir taip be pabaigos. Dar ir šiandien matau savyje nemažai dalykų, kurie veikia „senuoju režimu“, bet džiaugiuosi, kad bent jau pastebiu tai.
Sugrįžęs kūrybinis džiaugsmas ir naujas dalijimosi būdas
Šiemet pagaliau pajutau, kad į mano gyvenimą sugrįžo man būdingas kūrybinis džiaugsmas ir polėkis. Jūs net neįsivaizduojate, kaip stipriai buvau jo pasiilgus! Metų pabaiga išsprogo džiaugsmingais advento kalendoriais ir ryškiaspalve šventine kolekcija. Atrodo, kad per ilgą tylos laikotarpį priraškiau didžiulį krepšį apelsinų, kuriuo pertekliumi noriu pasidalinti su tais, kurie šalia. Taip, dalintis noriu būtent pertekliumi. Anksčiau dalijau save (savo energiją) į kairę ir į dešinę visiems, kurie tik to paprašydavo, tad apelsinų pintinė greit ištuštėdavo. Dabar jau žinau, kad tai tiesus kelias į perdegimą. Dalintis galima tik tuo, ko perteklių turi, vadinasi turi nuolat rūpintis, kad turėtum ne tik pilną pintinę vaisių, bet ir jų perteklių. Tai yra kasdienis, sąmoningumo reikalaujantis ir labai įvairiapusis darbas pilnu etatu. Bet jis tikrai gerai apmokamas: gera fizine savijauta, laisvai tekančiu kūrybiškumu, tvirtu ryšiu su artimaisiais, kasdienės prasmės pojūčiu ir laimės pojūčiu.
Kodėl „Laimės apelsinai“?
Būtent apie laimę ir yra naujausia aromáma kūno priežiūros kolekcija. „Laimės apelsinai“ įkūnija mano istoriją, transformaciją ir suvokimus. Sąmoningai pasirinkau kolekcijai ne saldžiųjų, bet karčiavaisių apelsinų aromatą, nes tik paragavę gyvenimo kontrastų – šviesos ir tamsos, šalčio ir šilumos, kartėlio ir saldumo mes galime iš tikrųjų spindėti iš laimės. Šis aromatas labai gyvas ir tikras, pamatysite patys. Jis neapsimeta saldžiu, kaip kad toji ankstesnė Giedrė, kuri nesąmoningai siekė būti visiems gera ir visų mylima, nes pati nemokėjo savęs mylėti ir palaikyti. Karčiavaisis apelsinas – savitas ir autentiškas. Jo aromatas ir išvaizda (vaisiaus žievelė bjauriai raukšlėta) patiks ne visiems, bet jis ir neturi tokio lūkesčio. Karčiavaisis apelsinas simbolizuoja harmoniją ir balansą tarp šviesos ir šešėlio, tarp tylos ir triukšmo, tarp veikimo ir poilsio. Tai aiškumo ir vidinės pusiausvyros aromatas, kuris nuskaidrina mintis ir įneša saulės į kasdienybę, kai už lango tvyro pilkuma. Jei savo gyvenime dažnai pasigendate auksinio viduriuko – tikėtina, kad karčiavaisių apelsinų aromatas padės Jums bent trumpam į jį sugrįžti.
aromáma kolekcija – kaip kvapnus gyvenimo gurkšnis
Ryški ir aromatinga „Laimės apelsinų“ kolekcija – tai ne šiaip kosmetika. Kiekviename produkte, jo spalvoje, tekstūroje, aromate slepiasi skirtinga mano istorijos dalelė. „Laimės apelsinai“ – tai šviesa, kuri gimė po ilgos nakties, kurioje reikėjo atryti vidinį kartėlį, jį suvirškinti ir, kaip alchemikei, transformuoti nuodus į nektarą. Ši kolekcija – tai mano gyvenimo kelionės fragmentas, užfiksuotas aromatuose, spalvose ir tekstūrose. Tai priminimas, kad šviesa visada sugrįžta, o spindėti iš laimės gali tik išdrįsus susitikti su savo esme.
Laime ir karčiavaisiais apelsinais kvepiantys linkėjimai,
aromáma Giedrė